Kokią vakar patirtį turėjau, tai niekam tokios nelinkėčiau... O viskas prasidėjo nuo to, kad važiavom į Šėtos kapines. Netoli kapinių vyras ant tako pamato du baltus mažučius kačiukus. Aš jų nemačiau, nes mezgiau... Na, po kapinių, mes tuo pačiu keliu namo. Ir ką - dabar jau aš pamatau tuos du baltus kniaukiančius kamuoliukus. Paprašau, kad sustotų, nes noriu tokį grožį palaikyt ant rankų. Pasiimu į mašiną, o vyras ir sako, pasiimkim namo augint vieną. O jie tokie kniaukiantys, tokie mažučiai, tokie švelnučiai, balti balti, tik tarp ausų turi mažyį šviesiai pilką plėmelį... Bet abu vienas kito kopija. Sėdim apie pusę valandos mašinoj ir galvojam, ar tikrai norim katino (katės). O mergaitės jau su jais žaidžia. Skambinom tartis su vyro sese, mano mama, bet... Paėmiau pakelį sviesto, verkiančia širdimi išnešiau juos iš mašinos, daviau valgyti sviestuką ir sėdus į mašiną paprašiau greičiau iš ten važiuot. Ir liūdniausia buvo ne tai, kad jie gali neišgyventi be mūsų pagalbos, ar kad juos kas netyčia partrenks, ar, kad jie palikti, bet tai, kad aš nesugebėjau jų pasiimti. Aišku, būtų buvęs vargas dėl vaikų, dėl kačiukų apgyvendinimo vietos, bet juk visa tai vienaip ar kitaip išsisprendžia...
1 komentaras:
Ojei, kokie gražučiai:) Kol mažiukai... Vėliau išauga į tokius rimtus katinus, o jei dar tokie laukiniai ir pikti kaip Elzės...Chmm, niekam nelinkėčiau. Teko čia dabar tris dienas prižiūrėti:)
Rašyti komentarą